Velykų laukimas man visada yra apie procesą. Apie laiką, kurį gali sau leisti neskubėdama. Apie mažus ritualus, kurie, rodos, nieko ypatingo, bet kažkaip labai nuramina. Ir margučių marginimas man yra viena iš tų tyliausių, bet stipriausių tradicijų.
Šį kartą viskas prasidėjo labai paprastai – nuo česnako lukštų. Kažkaip lupant česnakus kilo mintis panaudoti atlikusius lukštus. Juk jei tinka svogūnų lukštai, kodėl gali netikri česnakų lukštai?
Juos susmulkinau smulkintuvu, tiesiog iš smalsumo pažiūrėti, kas gausis. Nes internete plačiai paplitęs būdas karpyti lukštus žirklėmis manęs nelabai vlioja. Gavosi gan smulkūs, šiek tiek netvarkingi gabalėliai – jau tada buvo aišku, kad rezultatas nebus įdomus. Ir gerai, to ir siekiau.
Kiaušinius naudojau baltus, sudrėkinau juos vandenyje, apdėjau smulkintais česnako lukštais, šiek tiek prispaudžiau, kad laikytųsi prilipę prie paviršiaus. Ir tada – į dažus. Viskas.
Jums taip pat gali patikti:
Lukštai sukuria nelygius, minkštus raštus. Spalva pasiskirsto netolygiai, atsiranda šviesesnių ir tamsesnių vietų. Ir tas bendras vaizdas… primena debesis.
Tokius, į kuriuos žiūrėdamas gali sugalvoti vis kitą formą.
Man šitas būdas patinka dar ir dėl to, kad jis visiškai paprastas. Greitas. Nereikia jokių ypatingų priemonių. O netobulumas čia tampa dalimi grožio.
